„Kodėl dabar? Kodėl nenuėjau pasitikrinti anksčiau? Kodėl nesitikrinau reguliariai?” – šiuos klausimus vos prieš kelis mėnesius šiaulietė Simona sau uždavė ne kartą. Kaip ir daugelis kitų, išgirdusių analogišką negailestingą diagnozę „Jums – vėžys“. Kad serga pačia agresyviausia odos vėžio forma – melanoma, moteris sužinojo laukdamasi antro vaikelio. 

Apgamas atsirado ir pradėjo kisti nėštumo metu

Prieš kelerius metus laukdamasi pirmagimės, Simona tvirtina pastebėjusi, kad liemens srityje atsirado naujas apgamas. Darinys nebuvo labai gražus, tačiau nedidelis, tad moteris į jį nekreipė pernelyg didelio dėmesio. Buvo skaičiusi, kad nėštumo metu dėl kitokios hormonų veiklos natūraliai keičiasi odos pigmentacija. Pagimdžius, apgamas neišnyko. Praėjusiais metais pastojusi antrą kartą, Simona netruko pajusti, kad naujasis apgamas pradėjo niežėti. „Tai erzino, – tvirtina. – Atkreipiau dėmesį, kad šiek tiek pakito ir apgamo spalva. Ilgai nelaukdama kreipiausi į medikus. Man buvo liepta apgamą stebėti tris mėnesius, tačiau nuojauta kuždėjo, kad delsti nereikėtų. Nepaisydama, jog laukiuosi, norėjau kuo greičiau pašalinti nepageidaujamą odos darinį, buvau skaičiusi, kad kintantys apgamai gali supiktybėti“. Chirurgo, į kurį kreipėsi Simona, nuomonė buvo tokia pati – šalinti, nieko nelaukti. Po procedūros apgamas, savaime suprantama, buvo ištirtas. Rezultatai moterį pribloškė – 1b stadijos melanoma.

Susiimti ir veikti privalėjo dėl vaikų

„Kaip tada jaučiausi? Siaubingai. Dėl tyrimų atsakymo man paskambino darbuotoja iš ligoninės. Labai pasimetusiu balsu pranešė, kad turiu registruotis pas onkologą detalesnei konsultacijai. Kuo skubiausiai tai ir padariau, – pasakoja. – Sužinojusi tikslią diagnozę, jaučiausi taip, tarsi man iš po kojų būtų išmuštas tvirtas pagrindas. Pirmas kelias dienas buvo labai negera. Pamenu migdydavau savo mergytę  ir jai užmigus, gulėdavau šalia bei verkdavau. Norėjau sugerti kiekvieną sekundę buvimo kartu, nes nežinojau, kiek dar gyvensiu.  Bijojau, kad ji manęs nė neatsimins užaugusi, o mažylis pilvelyje net neturės galimybės pažinti. Niekaip negalėjau atsikratyti vaizdo, kaip aš guliu karste, o dukra šalia klykia, šaukiasi manęs, prašo atsibusti. Buvo žiauriai sunku“. Simona prisipažįsta, kad iš pradžių apie ligą, išskyrus vyrą, niekam nepasakojo. Vėliau pranešė broliui, uošviams. Tik mamai ilgai nesakė. Nenorėjo, kad jos gailėtųsi. Tėvelio Simona, deja, bet nebeturi. Simboliška, šiemet gegužės 12 d. (tądien minima Euromelanomos diena) yra 20-osios jo mirimo metinės.

„Praėjus kelioms juodos nevilties dienoms, kažkokiu būdu susikaupiau, susiėmiau. Privalėjau veikti dėl savo vaikų. Susiskambinau su savo ginekologe – juk laukiausi antro vaikelio, buvo labai neramu dėl jo. Esu nepaprastai dėkinga ne tik mane konsultavusiai ir gydžiusiai onkodermatologei Jolitai Gibavičienei, bet ir savo ginekologei, Respublikinės Šiaulių ligoninės „Moters ir vaiko klinikos“ gydytojai Jurgitai Balčiūnienei. Su ja po diagnozės bendravau kone kasdien. Nežinau, kaip būčiau išsivertusi be jos visokeriopos, taip pat moralinės ir emocinės pagalbos. Gydytoja atliko visus būtinus tyrimus, įsitikinome, kad vaisius sveikas, placenta be atipinių pakitimų. Tai mane labai nuramino, suteikė vilties ir jėgų kovoti. Pradėjome dėlioti veiksmų planą, kaip, kada ir ką darysime“, – pasakoja pašnekovė.

Kai Simona sužinojo apie melanomą, jos nėštumas buvo įpusėjęs. Moteris neslepia, kad dabar džiaugiasi, jog diagnozė nuskambėjo ne pirmosiomis laukimosi savaitėmis, o vėliau, mat neabejoja, kuo viskas būtų pasibaigęs. Nėštumą greičiausiai būtų reikėję nutraukti. Sūnų moteris pagimdė keliomis savaitėmis anksčiau, mat taip buvo nuspręsta pasitarus su gydytojais. Kūdikis gimė natūraliu būdu, buvo absoliučiai sveikas, stiprus ir guvus. Tai Simonai suteikė dar daugiau vilties, kad viskas bus gerai. „Po gimdymo atlikau kompiuterinę tomografiją, kad būtų aišku, ar vėžys neišplito po kitus organus.  Praėjus 3 savaitėms, išvažiavau į Vilnių, į Nacionalinį vėžio institutą operuotis. Antros operacijos metu buvo pašalinta daugiau audinių, kad neliktų vėžinių ląstelių. 3 savaičių amžiaus kūdikį su pieno atsargomis palikau tėčiui, kuriam esu labai dėkinga už stiprybę.  Kaip dabar pamenu, buvo gruodžio 13 diena. Nepaprastai bijojau, bet viskas pavyko sėkmingai, taigi Kalėdas švenčiau namie, su savais“, – tvirtina.

Jei laiką būtų galima atsukti atgal… 

Simona atvira – tikrai kai ką pakeistų savo gyvenimo būde, mat neabejoja, kad tai galėjo turėti įtakos ligai atsirasti. „Esu baltaodė, be to, mano oda – atopinė, tad niekada nevengdavau saulės. Oda, kai pasidegindavau, tapdavo gražesnė, lygesnė. Norėjau tokios ir dėjau visas įmanomas pastangas tokią turėti. Paauglystėje ir studijų metais nevengdavau ir soliariumo – jame lankydavausi gana dažnai. Net pirmojo nėštumo metu mėgavausi saule, kas tikrai nepatartina. Į dekretines atostogas tada išėjau gegužę, naudojausi proga. Tikrai nesisaugojau tiek, kiek reikėjo, nes niekada nemaniau, kad man gali kas nors nutikti. Pasirodo, gali. Visiems gali“, – prisipažįsta. Laiko atgal, Simona atsukti, deja, negali. Tad dalindamasi savo istorija, tikisi bent atkreipti kitų žmonių, ypač moterų, kurios ištisai vaikosi grožio standartų, dėmesį. „Jei savo karčia patirtimi kažkam padėsiu, būsiu labai laiminga. Nesvarbu, kokio atspalvio oda laikoma gražiausia. Visa tai – stereotipai, griaunantys žmogaus gyvenimą. Svarbiausia yra sveikata ir sveikas mąstymas“, – tvirtina pašnekovė. Simonos manymu, nesvarbu kokia būtų gyvenimiška situacija: maži vaikai, nėštumas, darbų griūtis ar pan., būtina save stebėti ir savimi rūpintis, kad vėliau nereikėtų savęs klausti, kodėl anksčiau to nepadariau – nesitikrinau, nesikreipiau į gydytoją ir pan.

Po operacijos moteriai buvo paskirta ilgalaikė stebėsena kas tris mėnesius. Kovo mėnesį Simonai buvo apžiūrėta tik pjūvio vieta, kitokio gydymo ar tyrimų medikai neskyrė. „Dar galbūt anksti sakyti, nors ir labai norėtųsi, jog liga negrįžo. Kol kas jaučiuosi gerai ir jokių pokyčių nėra“, – teigia. Paklausta, kaip dar pasikeitė jos gyvenimo būdas, moteris neslepia, jog dabar labai domisi sveika mityba, vengia bet kokių vėžį atsinaujinti provokuojančių veiksnių, stengiasi mąstyti pozityviai, daugiau žiūrėti savęs, nesiversti per galvą dėl buitinių rūpesčių. „Norisi gyventi visavertį gyvenimą, tačiau dėl daug ko labai baugu. Pavyzdžiui, kad ir dėl grožio procedūrų, masažų. Abejoju, kas man galima, o kas ne, mat nenoriu provokuoti likimo, kuris ir taip jau suteikė antrą šansą. Vėžio baimė pasąmonėje, matyt, išliks visam laikui, nes šios ligos pamiršti neįmanoma“, – prisipažįsta.

Dažnai pirminis ligos židinys apie save nepraneša

Kaip teigia Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro gydytoja, Lietuvos dermatovenerologų draugijos (LDVD) prezidentė, Euromelanomos akcijos Lietuvoje iniciatorė ir koordinatorė profesorė, medicinos mokslų daktarė Matilda Bylaitė-Bučinskienė, blogiausia yra tai, kad susirgus  melanoma – neskauda. „Tai reiškia, kad labai daug žmonių tiesiog laiku nepamato, jog kažkas vyksta su jų turimu apgamu. Ypač jei darinys yra pačiam sunkiai matomoje ar apčiuopiamoje vietoje, tarkime, ant nugaros, užpakalinėje šlaunų pusėje, užausiuose ir pan., – pasakoja. – Į gydytoją kreipiamasi paprastai tada, kai apgamas būna neįprastai pasikeitęs – padidėjęs, kraujuojantis, nelygių kraštų ar niežtintis, tačiau gana dažnai pirminis ligos židinys apie save nepraneša jokiais simptomais. Todėl labai svarbu apgamus profilaktiškai ištirti dermaskopu, mat melanomų yra įvairių klinikinių formų. Vienos jos plinta horizontaliai, lėtai, pakankamai neagresyviai, kitos žaibiškai skverbiasi gilyn, nors iš pažiūros apgamas gali būti mažytis, visiškai neįtartinas“.

Nors paskutiniuoju metu diagnostika pastebimai pagerėjo, vis daugiau nustatoma ankstyvos stadijos melanomų, kol kas nesumažėjo ir tų atvejų, kai ateinama jau su pažengusia liga. Kodėl taip yra? M. Bylaitė-Bučinskienė įvardija kelias priežastis. „Labai daug žmonių tiesiog neigia galimybę susirgti, bijo susirgti, todėl vengia tikrintis profilaktiškai. Kita grupė asmenų save įtikinėja, kad vienas ar kitas įtartinesnis apgamas – tai gerybinis darinys. Juk neskauda, vadinasi, nieko blogo. Treti kreipiasi pavėluotai, nes patys laiku nepastebi pokyčių, ypač jei gyvena vieni patys, be artimųjų, antrų pusių. Jauni žmonės, tegu ir sąmoningesni, paprastai būna paskendę darbuose, neranda laiko pasitikrinti. Toks požiūris blogas, būtina jį keisti“, – tvirtina. Anot medikės,  visada labai svarbu įvertinti riziką sirgti melanoma. Didesnė grėsmė yra šviesiaodžiams, šviesių plaukų ir akių asmenims, tiems, kas vaikystėje buvo stipriai nudegę saulėje (nudegimas iki pūslių riziką susirgti melanoma padidina net 3 kartus), taip pat soliariumų mėgėjams, turintiems daugiau nei 50 apgamų ant kūno bei turintiems displastinių apgamų. Įtakos turi ir genetinis polinkis, imunosupresinių vaistų vartojimas, netgi gyvenamoji vieta, jei žmogus gyvena piečiau nei yra gimęs.

Revoliucija melanomos gydyme

Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas gydytojas onkochemoterapeutas Alvydas Česas tvirtina, kad melanoma gydoma keliais būdais. Pagrindiniu laikomas chirurginis, efektyviai taikomas tada, kai liga diagnozuojama pačioje pradžioje, kai melanoma dar nėra išplitusi. „Navikas yra išpjaunamas, kartu paimama taip vadinamojo sarginio, arčiausiai esančio limfmazgio, biopsija. To reikia, kad būtų nustatyta, ar melanoma nėra išplitusi, metastazavusi. Ligos gydymo planą paprastai dėlioja didelė komanda žmonių: gydytojai chirurgai, onkologai, radiologai, patologai, kurie tiria navikus histologiškai, kitaip tariant, nustato, koks tai darinys, kokia jo stadija. Labai svarbūs yra ir molekulinės diagnostikos specialistai, išsiaiškinantys įvairias naviko mutacijas, – pasakoja A. Česas. – Melanoma, deja, yra viena iš pavojingiausių, klastingiausių, sunkiausiai nuspėjamų piktybinių navikų. Ji praktiškai nepasiduoda jokiai chemoterapijai. Išplitus ligai anksčiau žadėti pacientui gydymo sėkmę būdavo labai sudėtinga. Situacija iš esmės pasikeitė, kai buvo atrasti nauji inovatyvūs vaistai, kurie gerokai prailgina paciento gyvenimą, pagerina jo kokybę ir visiškai pašalina buvusius ligos simptomus. Žmogus vėl jaučiasi sveikas ir darbingas, išnyksta metastazės“.

Šiuo metu pasaulyje, pasak gydytojo, melanomos gydymo standartu laikoma taikinių terapija ir imunoterapija. Taikinių terapijos privalumas tas, kad ir kiek būtų išplitusi liga, pradėjus vartoti vaistus, ji gali visiškai išnykti, mat vaistai tiksliai paveikia navikinėje ląstelėje esantį taikinį, nepaveikdami sveikų ląstelių. Taip  sustabdomas paleidžiamasis blogosios ląstelės dauginimosi mechanizmas ir  blogoji ląstelė miršta. „Taikinių terapija yra tikrai labai veiksminga, laikoma revoliucija gydant melanomą, tačiau ji tinka tik tam tikrai pacientų grupei, kurie turi taip vadinamąją BRAF geno mutaciją. Ši mutacija būdinga maždaug 50 procentų visų sergančiųjų“, – aiškina A. Česas.

Lietuvoje šiuo metu kompensuojami tik du biologinės taikinių terapijos medikamentai, pasaulyje jų jau sukurta daugiau. Yra atvejų, kai po kurio laiko išsivysto vėžinių ląstelių atsparumas vaistams, tuomet būtina juos pakeisti kitais. Todėl medikai bei jų pacientai viliasi sulaukti platesnio taikinių terapijos vaistų, kurie būtų prieinami ir Lietuvoje, spektro. Įrodyta, kad melanomą labai veiksminga gydyti dviejų vaistų kombinacija, kurių vienas yra kompensuojamas, o kitas – ne. Tuomet gydytojams tenka sukti galvas, kaip gauti šį vaistą pacientui per paramos programas, nes pačiam pacientui toks gydymas finansiškai neįkandamas. Kita gydymo galimybė yra imunoterapija. Ji tinka net ir pacientams, kurie turi jau anksčiau minėtą BRAF geno mutaciją. Imunoterapija nukreipta į paciento imuninės sistemos „išlaisvinimą“. Paleidžiamas paciento imuninis atsakas, kuris paprastais žodžiais tariant atpažįsta ir sunaikina melanomos ląstelę iš vidaus. Tai vienas iš ateities gydymo metodų, kuris teikia daugiausia vilties. Deja, šių vaistų prieinamumas Lietuvoje yra labai blogas ir kol kas neturime galimybės jais gydyti pačius sunkiausius pacientus.

Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas po melanomos gydymo?

Į šį klausimą M. Bylaitė-Bučinskienė atsako gana paprastai – būtina gyventi vadovaujantis sveiku protu. „Visada reikia susimąstyti, o kas gi išprovokavo ligą. Žinoma, genetika, netinkama elgsena tikrai turėjo įtakos susirgimui, bet ne ką mažiau svarbūs yra ir dvasiniai aspektai. Kaip taisyklė, sergantieji melanoma prieš ligą paprastai būna išgyvenę stiprų stresą, jų organizmas buvo išbalansuotas, – teigia profesorė. – Bendra rekomendacija visiems pacientams būtų kuo sveikesnis gyvenimo būdas. Reikėtų vengti saulės, bet tai jokiu būdu neturi tapti paranoja. Galima važiuoti atostogauti į pajūrį, vaikščioti gamtoje, tačiau privalu elgtis protingai: dėvėti skrybėlę, akinius, vengti saulės piko valandų, būtinai teptis kremu. Nereikia atsisakyti ir grožio, estetikos, kitų relaksacinių procedūrų, nes jos padeda žmogui atsigauti dvasiškai, sukuria vidinę harmoniją. Kitaip tariant, negalima savęs laidoti, reikia mėgautis ir džiaugtis gyvenimu, mąstyti pozityviai. Tik tai padeda pasveikti ir neleidžia ligai sugrįžti atgal“.

Gydytojų teigimu, maždaug nuo 35 metų bent kartą kas dvejus metus reikėtų reguliariai apsilankyti pas medikus, kad šie apžiūrėtų įtarimą keliančius apgamus. Tuo tarpu patiems apsižiūrėti pakanka kartą per mėnesį.